Dienos centras „Verdenė“ – galimybių ir savirealizacijos vieta
„Jeigu aš turiu vieną dolerį, tu turi irgi vieną dolerį ir mes jais apsikeičiame – abiems lieka po tą patį vieną dolerį. Bet jeigu aš turiu vieną mintį, tu taip pat turi vieną mintį ir mes jomis apsikeičiame – abu esame praturtinti, kadangi turime jau dvi mintis“. Šie italų misionieriaus Alessandro Barelli žodžiai beveik kiekvieną dieną mane lydi jau dvidešimt metų. Juk kartais nėra paprasta prakalbinti senyvą ar neįgalų žmogų, prislėgtą vienokios ar kitokios problemos, stigmatizuojantį ar patiriantį bendravimo sunkumų. Ilgametis darbas ir nuolatinis bendravimas su senyvo amžiaus ir negalią turinčiais žmonėmis – tai ne tik patirtis ir tobulėjimas, tai ir negalios fenomeno bei gerontologijos supratimas, gilesnis žmogaus poreikių senėjimo procese pažinimas.
Savo profesinėje veikloje dažniausiai susiduriu su senyvo amžiaus asmenimis, turinčiais negalią arba su asmenimis, kuriems nustatyti vienokie ar kitokie specialieji poreikiai. Dažniausiai tai yra neseniai pensijos amžių sukakę ir išėję į užtarnautą poilsį, sunkiai išgyvenantys vienatvę ar pasikeitusį gyvenimo ritmą, netekę artimųjų. Dažnai susiduriu su senyvo amžiaus asmenimis, norinčiais save realizuoti ne tik tvarkant būstą, prižiūrint sodą ar daržą. Kartais žmogui reikia kitokios veiklos – meninės, pažintinės, kūrybinės. Juk ne visada aplanko vaikai, anūkai. Kartais jiems norisi pabendrauti su kitais žmonėmis, atrasti naujų bendraminčių, naujų pomėgių, naujų veiklų. Senyvo amžiaus žmogus su negalia taip pat gali būti kūrybiškas, atrasti save ir realizuoti tokiose veiklose, apie kurias niekada net nepagalvojo.
Lietuvos Respublikos Socialinių paslaugų įstatyme senyvo amžiaus asmuo apibrėžiamas kaip sukakęs socialinio draudimo senatvės pensijos amžių asmuo, kuris dėl amžiaus iš dalies ar visiškai yra netekęs gebėjimų savarankiškai rūpintis asmeniniu (šeimos) gyvenimu ir dalyvauti visuomenės gyvenime. Daugelis senyvo amžiaus sukakusių pasakytų – labai griežtas sąvokų apibūdinimas. Tačiau tokios sąvokos vartojamos Lietuvos Respublikos įstatymuose, socialines paslaugas teikiančių įstaigų ar institucijų vidaus tvarkos dokumentuose. Paprastame gyvenime senatvė apibrėžiama kaip žmogaus gyvenimo ruduo, antra jaunystė, auksinis amžius. Tai – neišvengiamas ir paskutinis žmogaus gyvenimo etapas, kurį patiria kiekvienas, kurio gyvenimas nebūna nutrauktas tragišku būdu ar dėl ligos jaunystėje. Tai – laikas, kurį kiekvienas žmogus išgyvena skirtingai, labai įvairiai. Senatvė turi labai daug atspalvių. Ji – galutinis žmogaus senėjimo rezultatas, nenutrūkstamas procesas, prasidedantis nuo žmogaus gimimo ir besitęsiantis iki gyvenimo pabaigos.
Švenčionių rajono socialinių paslaugų centre 2004 metais įkurtas Dienos centras „Verdenė“ – tai antrieji namai į užtarnautą poilsį išėjusiems senyvo amžiaus bei negalią turintiems asmenims ir jų šeimoms. Čia jau dvidešimt metų teikiamos prevencinės (informavimo, sociokultūrinės), bendrosios (konsultavimo, tarpininkavimo ir atstovavimo) bei socialinės priežiūros (socialinių įgūdžių ugdymo, palaikymo ir (ar) atkūrimo) paslaugos. Dienos centro „Verdenė“ tikslas – ugdyti ir palaikyti asmenų ir šeimų, suaugusių asmenų su negalia ir jų šeimų bei senyvo amžiaus asmenų ir jų šeimų funkcionalumą ir mažinti socialinę atskirtį. Tikslas išties labai kilnus ir žmogiškas, jam pasiekti reikalingi nemaži socialinio darbuotojo, teikiančio paslaugas resursai – tiek specialybiniu požiūriu bei patirtimi, tiek ir žmogiškuoju. Juk organizuojamas darbas su žmonėmis, turinčiais kiek kitokių poreikių ar tais, kurie apie asmens savirealizaciją turi specifinį supratimą arba stigmatizuoja.
Gera pasidalinti malonia informacija, jog Dienos centre „Verdenė“ paslaugų gavėjai renkasi ne vien problemų sprendimo, reikalingos informacijos gavimo, tarpininkavimo ar kitais svarbiais klausimais. Čia susikūrę meniniai kolektyvai – moterų vokalinis romansų ansamblis „Melodija“ kitais metais švęs 10-ies metų sukaktį, teatro ir humoro grupė „Optimistai“ – 25 metų sukaktį (kolektyvas buvo sukurtas daug anksčiau nei įkurtas Dienos centras „Verdenė“). O kur dar įvairūs rankdarbių būreliai, kuriuose verda ne tik spalvingas darbas, mokomasi įvairiausių rankdarbių technikų, lavinami bei atkuriami įvairūs įgūdžiai (mezgimo, siuvimo ir pan.), bet ir kuriami nuostabiausi darbai, puošiantys ne tik įstaigą, bet ir ne vieną rimtą instituciją kituose miestuose, rajonuose. Paslaugų gavėjų darbai kiekvienais metais eksponuojami Respublikinėse parodose „Rudens saulutė“, jų darbus yra pamėgę rajono bibliotekos bei kultūros įstaigos. Dienos centro meniniai kolektyvai „Melodija“ ir „Optimistai“ – dažni ne tik rajono scenose – kiekvienais metais dalyvaujama respublikiniame žmonių su negalia teatrų festivalyje „Akimirkų lietus“, pelnomos ne tik žiūrovų, bet ir žinomų respublikos profesionalių aktorių simpatijos. Dienos centre „Verdenė“ dirba tik vienas socialinis darbuotojas, kuriam darbo išties netrūksta. Juk suburti kolektyvus, paruošti juos vienokiam ar kitokiam renginiui, parašyti scenarijus, surežisuoti kad ir trumpą spektakliuką, reikia nemažai laiko ir kūrybiškumo. Žinant, jog ne visada paslaugų gavėjas tam turi motyvacijos. Tad ir šioje vietoje socialinis darbuotojas turi stipriai pasidarbuoti. Tam vien laiko, kūrybiškumo ar asmeninių savybių – nepakanka. Nuolatinis tobulėjimas, naujų žinių siekimas ar senų atnaujinimas, gerosios patirties įsisavinimas, dalyvavimas įvairiuose mokymuose, paskaitose, konferencijose – neatsiejami socialinio darbuotojo palydovai.
Įvairiuose socialiniuose renginiuose, atvirose paskaitose ar dalinantis gerąja patirtimi, dažnai užduodami klausimai – „O ką gi gauna žmonės Dienos centre? Ką tai duoda? Ar pateisina savo lūkesčius paslaugų gavėjai? Kokia socialinio darbuotojo emocija baigiantis darbui?“ Ir dar daugybę panašių klausimų gaunama – „Kam reikia kolektyvų? Juk galima jų ir neturėti“… Į šiuos klausimus yra paprasti atsakymai – socialinis darbuotojas dirba žmogui, ir jeigu jam reikia konsultacijos – jis ją gauna, jeigu jam yra ugdytinų ar korekcijų reikalaujančių socialinių įgūdžių – dirbama vėl gi jo labui, jei jis nori išbandyti save scenoje, vadinasi, jis nori realizuoti save būtent šioje srityje. O užsiėmimas įvairiais rankdarbiais, atpalaiduojančios muzikos klausymas, įvairių kūno judesių pratimų atlikimas, buvimas tarp bendraminčių, nuolatinis bendravimas bei aktyvi veikla atitolina senatvinę demenciją. Žmonės Dienos centre „Verdenė“ gauna tai, dėl ko jie ateina, su kokiu noru ar problema jie kreipiasi – visada yra pasitelkiami patys geriausi darbo metodai. Ar pasiteisina paslaugų gavėjų lūkesčiai, galima spręsti iš jų pačių gerų atsiliepimų, noro vėl ir vėl sugrįžti į Dienos centrą, iš jų pozityvių emocijų, vis platėjančio jų draugų bei bendraminčių rato – juk įvairių užsiėmimų metu visada atsiranda mažiausiai du tą patį pomėgį turintys asmenys.
Užsimezgantys gražūs draugiški santykiai tarp paslaugų gavėjų, nuolatinis lankymasis Dienos centre, noras daugiau pažinti, išmokti ir padėti mažiau gebančiam grupinio darbo metu – tai teisingai pasirinkto ir puoselėjamo bendravimo metodo rezultatas. Bendravimas su kiekvienu atėjusiu į Dienos centrą „Verdenė“ yra unikalus, nes kiekvienas paslaugų gavėjas – unikali asmenybė.
Dažnai sulaukiu klausimo – kaip pavyksta pasiekti tokį greitą asmens motyvacijos progresą ar taip greitai „prisipratinti“ žmogų Dienos centre? Atsakymų būna įvairių. Vienas iš jų – paprastas pozityvus bendravimas paslaugų gavėjui suprantama kalba, nerūšiavimas, neskirstymas, o galimybių reikštis suteikimas nuo pat pirmos dienos. Juk į Dienos centrą ateina patys įvairiausi žmonės, ir kiekvienas turi ką pasakyti, parodyti, supažindinti, turi kuo pasidalinti, išsakyti. Kiekvienas atėjęs tikisi, kad bus priimtas, suprastas, mylimas ir laukiamas. Kad pasiekti pačių geriausių rezultatų, reikia nemažai pastangų – ne vien socialinio darbuotojo ar paslaugų gavėjo. Reikia abiejų žmonių bendrų pastangų – bendro tikslo, numatytų bendrų žingsnių tikslui įgyvendinti, bendro džiaugsmo kai tikslas tuoj bus pasiektas ir bendros euforijos pasiekus tikslą. Juk ir socialiniam darbuotojui yra gera matyti pozityviai besikeičiantį paslaugų gavėją, tuomet jaučiamas vidinis pasididžiavimas, komfortas bei profesinė palaima. Kiekvienas susitikimas su paslaugų gavėju – ar tai būtų vieno ar kito kolektyvo repeticija, užimtumo terapijų organizavimas, ar socialinių įgūdžių ugdymas bei korekcijos individualiai, yra unikalus ir vertingas, kiekvienas konsultavimas – naudingas patirties prasme, kiekviena asmens problema – priimama kaip neatidėliotina.
Į Dienos centrą „Verdenė“ dėl socialinių paslaugų asmenys dažniausiai kreipiasi patys, paraginti šeimos narių, kaimynų ar seniūnijų socialinių darbuotojų. Pirmas susipažinimas su būsimu socialinių palsaugų gavėju prasideda socialinio darbuotojo kabinete maloniai ir šiltai bendraujant – išklausant asmens problemą, pageidavimus, norus, poreikius, identifikuojant galimybes pagal asmens pomėgius. Socialinio darbuotojo vaidmuo pirmojo susitikimo metu lemia tolimesnį bendravimą ir bendradarbiavimą. Juk nuo tinkamai pasirinkto bendravimo metodo priklauso darbo rezultatas.
GIEDRA BIELSKĖ
Švenčionių rajono socialinių paslaugų centro Dienos centro „Verdenė“ socialinė darbuotoja
